1529 m. pavasaris

Mes su Ana sėdėjome dominikonų vienuolyno menėje, paslėptos už užuolaidos salės gale. Negalėjome nedalyvauti. Niekas, kas turi bent mažiausią pretekstą likti dvare, negalėjo likti nuošalyje. Anglija to dar nebuvo mačiusi. Tai buvo vieta, parinkta išklausyti įrodymus prieš ir už Anglijos monarchų santuoką, čia vyko neįprasčiausios bylos neįprasčiausias svarstymas.

Dvaras persikėlė į Braidvelio rūmus, greta vienuolyno. Kiekvieną vakarą karalius su karaliene kartu pietaudavo didžiojoje menėje, kiekvieną dieną vykdavo pas dominikonus ir klausydavosi, ar jų santuoka kada nors per ilgus, meilės kupinus du dešimtmečius galiojo.

Buvo bjauri diena. Karalienė vilkėjo viena gražiausių savo suknių, akivaizdžiai nutarusi nepaisyti tarybos nurodymų rengtis kukliai. Pasipuošė naująja raudono aksomo suknele su aukso brokato pasijoniu. Rankovės ir sijono pakraštys apsiūti prašmatniu juodo sabalo kailiu. Tamsiai raudonas gobtuvas įrėmino jos veidą, neatrodantį nei labai nuvargusį, nei liūdnesnį, kaip pastaruosius dvejus metus. Anaiptol, Katerina atrodė gyva ir pasiruošusi kautis.

Kai teismas paprašė kalbėti karalių, Henrikas prisipažino abejojęs santuokos teisėtumu nuo pat pradžios, bet jį pertraukė karalienė — kas daugiau išdrįstų? — ir pastebėjo, kad jis labai jau ilgai gniaužė tas abejones. Karalius pakėlė balsą ir baigė savo parengtą kalbą, bet atrodė sutrikęs.

Henrikas aiškino, kad atmetęs savo abejones iš didelės meilės, kurią jautė karalienei, bet daugiau negalįs ignoruoti savo nerimo. Jaučiau, kaip šalia manęs it į medžioklę neišleistas arklys dreba Ana.

— Kokia nesąmonė! — sušnibždėjo įsijautusi Katerina.

Karalienė buvo pakviesta atremti karaliaus pareiškimą. Teismo šauklys ištarė jos vardą kartą, antrą, trečią, bet ji visiškai nepaisė jo, stovinčio prie pat sosto. Praėjusi pro teisėjus aukštai iškelta galva, žengė tiesiai prie Henriko, sėdinčio soste. Atsiklaupė priešais jį. Ana iškišo galvą pro užuolaidą:

— Ką ji daro? Ji negali taip elgtis.

Išgirdau karalienę, nors mes buvome tiesiai už teisėjų. Kiekvieną visiškai aiškiai tariamą žodį, nors kaip visuomet stipriu akcentu.

— O, sere, — švelniai, kone intymiai ištarė Katerina. — Kada jus įžeidžiau? Kviečiu Dievą ir visą pasaulį liudyti, kad buvau jums ištikima, nuolanki ir paklusni žmona. Šiuos dvidešimt suvirš metų buvau tikra jūsų žmona, su manimi sulaukėte daug vaikų, nors Dievas savo valia pašaukė juos iš šio pasaulio. Kai paėmėte mane pirmą kartą, buvau nekalta mergina, nepaliesta vyro...

Henrikas pasimuistė kėdėje ir pažvelgė į vyriausiąjį teisėją, prašydamas ją sulaikyti, bet Katerina nenuleido nuo jo akių.

— Tiesa tai ar ne, palieku jūsų sąžinei.

— Ji negali taip elgtis! — negalėjo patikėti Ana. — Turi pasišaukti advokatus, kad pateiktų įrodymus, negali kreiptis į karalių viešai.

— Deja, taip yra, — atsakiau.

Salėje viešpatavo mirtina tyla, visi klausėsi karalienės. Henrikas, priremtas prie sosto, buvo išblyškęs ir sumišęs. Priminė storą išpaikintą vaiką, susidūrusį su angelu. Pajutau, kad šypsausi žiūrėdama į karalienę, plačiai šypsausi, nors mano šeimos byla grimzdo su kiekvienu jos ištartu žodžiu. Norėjau juoktis iš pasitenkinimo, nes Katerina iš Aragono kalbėjo šalies moterų, gerų žmonų, kurių negalima pamesti tik todėl, kad vyrai įsižiūrėjo kitą, vardu, moterų, kurios išmynę taką tarp virtuvės, miegamojo, bažnyčios ir vaikų, vardu. Moterų, kurios vertos daugiau nei viena jų vyrų užgaida.

Katerina atidavė savo bylą į Dievo ir įstatymo rankas, o kai baigė kalbėti, kilo triukšmas. Kardinolai reikalaudami tylos kaukšėjo plaktukais, klerkai šaukė, jaudulys išsiveržė už menės durų, už grotuotų vienuolyno vartų į gatves, žodžiai ėjo iš lūpų į lūpas ir virto triukšmingu pritarimu Katerinai, tikrajai Anglijos karalienei.

O Ana, sėdinti šalia, prapliupo verkti, juoktis ir šaukti vienu metu.

— Mirs arba ji, arba aš! — prisiekė. — Prašau, Dieve, noriu matyti ją mirusią, kol ji manęs nepribaigė.